į pirmą puslapį

Įvykių archyvas visos naujienos

Sekmadienio pasišnekėjimai apie Arkivyskupą Teofilių Matulionį. Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės) (lietuvių ir lenkų kalbomis)
Paskelbta: 2017-06-20 23:53:44

Duona ir vynas – valgis ir gėrimas – štai du galingi ženklai, kurie yra šiandienos šventės ir kiekvienos Eucharistijos atsparos taškas. Duona ir vynas daugybėje kultūrų yra ne vien žemės dovanos, garantuojančios žmogaus materialinę egzistenciją, ne vien atlyginimas už žmogaus meilę ir rūpestį „senele maitintoja“, bet ir kur kas daugiau – tai apčiuopiami bendrystės, draugystės, vienybės išraiškos ženklai. Patarlių knygos 9 skyriuje Išmintis ir Kvailybė kviečia praeivius miesto aikštėje maitintis duona ir vynu, tačiau skirtingų šeimininkių keliami pokyliai turi labai skirtingas išdavas: Dama Išmintis duoda sodrų, pilnavertį gyvenimą, o Kvailybė – Šeolo gelmes.
 
Evangelijos ištraukoje Jėzus sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6,56). Valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują reiškia kiaurai persisunkti Jėzumi, jo gyvenimu, jo egzistencija. Valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują – tai iš Jo traukti syvus savo vidinei ir išorinei gyvybei palaikyti, tapti viena su Juo, turėti jį savyje, negalėti ir nenorėti atsiriboti nuo Jo veikimo, būti Jėzaus Kristaus pagautam, kaip apie save rašo apaštalas Paulius (plg. Fil 3, 12).

Teofiliaus Matulionio laikmetis turėjo kiek kitokią Viešpaties atėjimo į žmogaus gyvenimą išraišką negu mūsų laikai. Komunijoje Jėzus tarsi ateidavo į svečius, buvo „brangus svečias“, tad reikėjo paruošti, iškuopti savo širdį (namus), papuošti ją gerais darbais ir dorybėmis, rodyti visokeriopą rūpestį brangiu svečiu ir jam patarnauti. Jeigu šiandien sakytume, kad Jėzus yra svečias mano širdyje, būtų aišku, kad jis užėjo trumpam. Mat apskritai esame laimingi ir džiaugiamės, kai sulaukiame svečių, ir (tai jokia paslaptis) nemažiau džiaugiamės, kai jie išeina.

Jėzus nėra toks svečias ir nenori toks būti. Jis nori būti suvalgytas, išgertas, nori būti mūsų kūno ir minties dalis, kiekvieno veiksmo ir jausmo kriterijus ir paskata. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenime Dievas nebuvo svečias, kuris trumpam ateina ir išeina. Jis gyveno savo kūnu ir krauju to žmogaus namuose, kartu statė ir remontavo bažnyčias, klausykloje kalbėjosi su atliekančiais išpažintį, sėdėjo vienutėse ir kalbėjosi su tardytojais. Šiandienos šventė būtent apie tai ir kalba – apie Dievo buvimo su žmogumi realybę, kuriai turime atsiverti. Ir, pagaliau, argi ne Dievo buvimas su žmogumi ir žmoguje daro jį palaimintuoju ir šventuoju?

Daugiau informacijos apie garbingąjį Teofilių Matulionį – www.teofilius.lt

Straipsnis lenkų kalba.

aukstyn
Jono Pauliaus II piligrimų kelias