į pirmą puslapį

Įvykių archyvas visos naujienos

Sekmadienio pasišnekėjimai apie Arkivyskupą Teofilių Matulionį. Viešpaties žengimas į dangų (lietuvių ir lenkų kalbomis)
Paskelbta: 2017-05-31 21:43:02

„Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių“ (Apd 1,9).

„Jis prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje“ (Ef 1,20).

„Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. (...) Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28).

Šio sekmadienio iškilmės liturgijoje Bažnyčia skaito tris Šventojo Rašto ištraukas, kurių scenografija beveik vienoda: pakylėta, neapčiuopiama, dieviška. Apaštalų darbai pasakoja, kaip nuo Alyvų kalno Kristus kyla aukštyn, dingsta iš žemiško horizonto virš debesų, begalinėse visatos erdvėse. Apaštalas Paulius irgi piešia „vertikalų judėjimą“: iš žemėje iškasto kapo, iš mirties Kristus kyla į Dievo sostą. Kitaip tariant, iš ribotumo ir neišvengiamo sunykimo Jis žengia į gyvenimą ir begalybę. Evangelistas Matas irgi pasakoja apie Jėzų, kuriam aukštybėse duota visa valdžia, jis valdovas ten, aukštybėse, ir čia, žemėje. Kristus, žinoma, sėdi Tėvo dešinėje, tačiau jis neišėjo, nepasišalino, nepasitraukė, o keliaudamas aukštyn paliko dangų atvirą saviesiems ir pats visam laikui pasiliko su jais.

Taigi, kūrinija nėra visam laikui įsprausta į ankštus daiktų ir apčiuopiamumo rėmus, bet jai atvertos begalybės ir absoliuto perspektyvos. Tai jautė ir suprato Teofilius. 1943 m. savo pirmajame laiške tikintiesiems vyskupas Teofilius Matulionis rašė: „... Man skirta nelengva ir atsakinga pareiga vadovauti Kaišiadorių vyskupijai, būti Jūsų ganytoju. Man pavesta rūpintis amžinuoju Jūsų, brangūs broliai kunigai ir mylimieji dieceziečiai, išganymu, būti Jūsų sielų atsakingiausiu pas Dievą ganytoju, Jūsų tėvu ir vadu šioje vargingoje kelionėje į amžinosios laimės dangaus karalystę...“ Iš pastarojo teksto aiškiai galima suprasti, kokį atsakomybės svorį vyskupas teikia savo tarnystei.

Anuo metu žmonės tarpusavyje persimesdavo žodeliu, kad esą „Matulionis daug iškentėjo, tai dabar popiežius jam davė vyskupystę kaip padėką“. Reikia manyti, kad popiežius mąstė daug pragmatiškiau ir patikėjo vyskupo tarnystės atsakomybę žmogui ir kunigui, kuris nesvyruodamas su tikėjimu priėmė visus dėl šios tarnystės patiriamus, žmonių ir politinės santvarkos keliamus sunkumus ir, reikia pripažinti, juos nugalėjo. Todėl vesti Dievo tautą buvo patikėta itin tvirtam vyskupui, kuris nepanikuos patirdamas stresą. Vesti Bažnyčią per kasdienybę į Kristaus danguje jai paruoštas buveines yra didelis ir sunkus darbas.
Arkivyskupas Teofilius Matulionis jau regi Dievą veidas į veidą, o mums yra vienas iš didžių tikinčiųjų pavyzdžių, kaip galime siekti Dievo karalystės eidami Evangelijos ir tiesos keliu, kartu su psalmininku giedodami:

Nors einu per tamsiausią slėnį,
nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.
Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins (Ps 23,4).

Straipsnis lenkų kalba.

aukstyn
Jono Pauliaus II piligrimų kelias